Lietuviai visada jautė mirusiems didelę pagarbą. Kitose tautose tokių tradicijų, susijusių su mirusiųjų amžino poilsio vieta nėra. Turbūt daugiausia dėmesio sulaukia mirusiojo kapavietė, kurią lietuviai
lanko labai dažnai – per motinos/tėvo dieną, vestuves, mirties metines, Vėlines, kartais net per mirusiojo gimtadienį. Taip pat tautiečiai stengiasi aplankyti kapus be didelės progos pavasarį, vasarą ir, žinoma, rudenį, dažniausiai spalio pabaigoje prieš Vėlines. Kapus lanko ne tik artimiausi, bet ir gana tolimi giminės važiuodami pro šalį. Tokiems vizitams pasiruošti sunku, todėl nuolatos būtina
kapavietę laikyti tvarkingą ir prižiūrėtą. Galima samdyti kapų  tvarkytojus, kurie kas pora mėnesių aplankys kapą ir jį sutvarkys arba viską galima suorganizuoti taip, kad kapas būtų nepriekaištingas visus metus be didelių pastangų ir investicijų. Kaip tai padaryti? Norime pateikti keletą patarimų. Bet prieš tai šiek tiek teorijos…
Iš ko susideda kapavietės
Kapavietė susideda iš trijų dalių, kurių priežiūra yra itin svarbi:
1. Paminklas. Tai stovintis akmeninis paminklas, ant kurio užrašytas mirusiojo vardas, gali būti primontuota ar iškalta jo nuotrauka, kiti vaizdai, žodžiai.
2. Antkapis. Tai ant kapo dedamas akmeninis „rėmas“, tvorelė. Antkapis gali būti visas akmeninis arba tik tam tikra dalis iš akmens. Vienas iš dažniausių būdų užpildyti antkapio ertmę – skalda ir dekoratyvinė augmenija.
3. Takelis. Nedidelis vos 20-30 cm plotas aplink antkapį, kuriuo vaikščioja kapus lankantys žmonės. Jis turi būti prie kiekvieno antkapio, priešingu atveju žmonės bus priversti ant jo vaikščioti.
Kad kapavietė būtų ideali ir atrodytų nepriekaištingai, būtina pasirūpinti visomis trimis dalimis.
Patarimai, kaip prižiūrėti kapavietes
Kad ir ką darytumėte, atsiminkite, kad darote ne dėl velionio, o dėl savo šeimos reputacijos. „Velioniui tai būtų patikę…“ sprendimai nebus labai akivaizdūs ir priimtini atsitiktinai pro šalį einantiems tolimesniems giminaičiams. Todėl dėl labai drastiškų sprendimų galite sulaukti ir ne itin malonių komentarų.
1. Paminklas ir antkapis turi derėti tarpusavyje tiek medžiagomis, tiek spalvine gama. Juodas paminklas ir betono spalvos antkapis tikrai neatrodo patraukliai, todėl būtina suderinti ir medžiagas, ir spalvą.
2. Takelis gali būti ir iš akmens masės plytelių. Dažnai takelis aplink antkapį yra paliktas likimo valiai, todėl užželia žole, prikrenta lapų, pradeda augti samanos, atsiranda duobių (kapinėse paprastai gyvena kurmiai, kurie prikasa kurmiarausių būtent takeliuose). Jei takelis bus užklotas paklotu ir skaldele – gerai, tačiau akmens masės plytelės beveik visiškai nereikalauja priežiūros, o atrodo pritrenkiamai.
3. Nesimato antkapio pamato. Gana dažnai po rudeninio ar pavasarinio lietaus žemės aplink antkapį yra nuplaunamos ir pasirodo betoninis pagrindas, ant kurio sumontuotas antkapis. Stenkitės planuoti tokias konstrukcijas, kad šis betono luitas nepasirodytų niekada.
4. Švarus ir tvarkingas antkapis. Kai lyja ir telkšo balos aplink antkapį, tykštantys purvino vandens purslai patenka ant pačio antkapio sienelių ir viršaus. Jei antkapis juodas, purvini  lašai gana aiškiai matosi. Dėl to rekomenduojama pavasarį juos nuvalyti.